Previous Next

Tai buvo laimingi žmonės

Information about the object / event:

GINTAS: Senelis buvo kilęs iš Ukmergės, dirbo geležinkelyje. Patyręs traumą, gavo kompensaciją ir tada, 1922 m., iš Fanstilio nusipirko sklypą. Po poros metų pasistatė namą. Sklypo ruožas buvo nuo Nemuno iki Vokiečių g., dabartinėje Miglovaros g. ir J. Katelės g. teritorijoje. Iki kokių 1950 metų senelių name gyveno viena iš jų dukrų. Po to ji mirė ir ten apsigyveno jaunesnė dukra. Mano mama buvo vidurinė dukra, jai perleido sklypą link Nemuno. Senelis, gavęs išmoką už traumą, kitų pajamų neturėjo, todėl apie 1930 metus likusią sklypo dalį išpardavė. Pardavimo sutartyse nurodyti ne litai, o auksinai, kiek žinau, kaizerinės Vokietijos įvesti pinigai. Senelių namą turbūt kažkiek atsimenu: aš dar nėjau į mokyklą (labai norėjau eit), tai man sukraudavo į tokį medinį kažkokį tai lagaminėlį knygų, aš nueidavau iki to namo (ten mano teta gyveno), atsisėdęs ant laiptų suvalgydavau sumuštinius ir ten buvo mano mokykla. Paskui tą namą restauravo, apmūrino. Aš gyvenau kitam name. Mano tėvai gavo žemę apie 35-36 m. Jie pasistatė atskirą namą, kuriame aš gimiau. Ta namo vieta buvo dabartinio darželio teritorijoje. Darželį statė apie 1986 m. ir nugriovė kokius 5 namus: mūsų, senelių ir dar buvusių kaimynų. Po nepriklausomybės aš, kaip paveldėtojas, atsiėmiau likusią žemę: 2000 metais man grąžino 6 arus. ***** Kai nugriovė namus ir statė vaikų darželį, visus iškraustė į Šilainius. Tą darželį, kad ir kokie kilnūs tikslai būtų, pastatė ant žmonių kraujo ir ašarų. Visi senieji gyventojai, kuriuos iškėlė į Šilainius išgyveno iki 4-5 metų. Praktiškai visi išmirė, nes toks senyvo amžiaus žmonių gyvenimo sąlygų pasikeitimas buvo jiems lemtingas. Tėvas mirė 1990, o mama 1991. Ypatingai mama pergyveno, kadangi tai buvo jos gimtinė. Mama savo patirtį įvardino kaip tremtį. Ji ten (Šilainiuose) gyventi negalėjo. Čia ji gyveno ir daržiuką turėjo, ir dirbdavo, o ten – daugiaaukščiuose – ji greitai palūžo psichologiškai, o po to – ir fiziškai. Kai iš čia išsikėlė jai buvo turbūt 70 metų, o mirė 75-ių metų. Bet visą laiką kiek čia gyveno buvo guvi ir darbinga. Grynai įsivaizduoju taip tremtį, kai žmones nuo lauko nuo darbų kažkur išmetė, ištrėmė. Gal per žiaurus palyginimas, bet racijos turi. INGA: Mamos sesė, kai ją iškraustė, savo daiktų niekur neišpakavo. Va taip, kaip viską parsivežė dėžėse, viskas dėžėse ir buvo. Žmonėm atrodė, kad čia ne jų ir jiems ten blogai gyventi. O Ginto mama gyveno ketvirtam aukšte, tai ji kiekvieną rytą nusileisdavo į apačią ir sėdėdavo ant suoliuko. Nebūdavo namuose. Laukdavo kol Ginto sesė grįš iš darbo. Sakė: aš negaliu čia gyvent. GINTAS: Nežinau kiek čia tiesos, bet kalbėjo taip, kad tą darželį stato tarybinės armijos karininkų vaikam. Čia buvo stambios kareivinės, buvo daug personalo, nuomodavosi butus tie kariškiai, gyveno su šeimom, su vaikais. Nėra įrodymų, bet versija buvo, kad karininkai kreipėsi į vykdomą komitetą ir pramušė tą darželį. Jie taikėsi į tą sklypą nuo kokių 1970 metų. Šerys, Lengvinas, Razumas, kiek atsimenu, sakė, kad jau griausim, nerestauruokit. Tas dalykas tęsėsi apie 15-20 m., vis gąsdino kad nugriaus. INGA: Ginto tėtis ir mama nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, nuo ryto iki vakaro dirbo daržuose. Kai iškėlė mus ten gyventi, tai tėtis , matyt dėl to, kad jis neturi ką veikti, būdavo kiekvieną dieną apsirengia, pasiima portfelį ir išvažiuoja į Laisvės alėją, vaikšto ta Laisvės alėja, vaikšto, vaikšto, vaikšto, vaikšto... Paskui grįžta ir jaučiasi padirbęs, kažkokį tai fizinį krūvį gavęs. Sakydavo: man tai labai gerai, vat, vonia yra, galiu prisileist vandens, išsimaudyti šiltai. Ir taip pasako ir galvoja. Bandydavo save apgauti, kaip čia yra viskas gerai. Ir nieko čia gero nebuvo. Ginto tėtis anksčiausiai numirė iš visų. Aš manau, kad psichologiškai juos taip pakirto...depresija...vis tik žmogų smukdo, jeigu jis įpratęs visą laiką kažką veikti, o dabar tave pasodina, tu neturi daugiau ką daryti. Tai labai blogai. Čia kol jie buvo, tai neatsimenu nei mamos, nei tėčio, kad jie sunegaluotų ir atsigultų. Tai buvo laimingi žmonės.

Source of the information:

Gintas Vislavičius, Inga Vislavičienė

Keywords:

Medinė architektūra Agresyvi urbanizacija Tremtis

Heritage Type: Intangible Heritage → Įvykis

Period (epoch): 1918-1940

Location Type: Pastatas / Building

Address: Miglovaros g. 14

Back to Map

Our site saves small pieces of text information (cookies) on your device in order to deliver better content and for statistical purposes. You can disable the usage of cookies by changing the settings of your browser. By browsing our website without changing the browser settings you grant us permission to store that information on your device.

I agree