Spektaklyje naudojamos penkios lygiagrečios virvės, išdėliotos ratu ant Nemuno kranto. Jos simbolizuoja penklinę. Žiūrint iš viršaus kompozicija primena piršto atspaudą. Jis visuomet unikalus, priklausantis tik vienam žmogui, tačiau visi jį turime. Todėl spektaklis yra kiekvieno mūsų istorija, pasakojama vieno asmens. Taip pat virvių raštas primena vingiuojantį kelią ar labirintą. Spektaklio pradžioje šokėja yra virvių kompozicijos viduryje. Ji iš lėto keliauja „labirinto" koridoriais viena kryptimi – išėjimo link, eiti atgal negali. Pakeliui įžiebia lauželius. Jie simbolizuoja muzikines natas. Šokėja manipuliuoja natomis, keičia jų vietas tarsi kompozitorius. Atstumas tarp natų yra erdvė šokiui, kuris išreiškia skirtingus kūrybinio proceso etapus – augimą, žavėjimąsi, nuovargį, inerciją, nusivylimą, atradimo džiaugmą. Kelio pabaigoje žemės paviršių keičia vanduo, kurio paviršiuje siūbuoja valtelė. Tai yra aliuzija į du atskirus pasaulius. Vienu vaikšto žmonės, kitu nežinia į kur sklendžia laivelis. Jame sudėti Šančių bendruomenės narių parašyti laiškai jau iškeliavusiems. Paskutinė įžiebta „nata" išplaukia Nemunu. Spektaklyje naudojami Vidmanto Bartulio muzikiniai kūriniai iš Šančių operos „Kopūstų laukas".

Pasirodymą nuotoliniu būdu fb kanale gyvai stebėjo 68 žiūrovai. Repeticijose dalyvavo 2 dalyviai.