XX amžiaus pabaigoje miestų tyrinėtojai pradėjo vartoti terminą „erdvinis teisingumas“. Urbanisto Edvard Soja nuomone, erdvinis teisingumas – tai teisė į miestą ir jo erdvinius išteklius, miesto teikiamą naudą, suteikiančią teisę ne tik naudotis, bet ir kurti bei formuoti miestą. Dalyvaujantis planavimas tapo svarbia miestų planavimo dalimi, galimybe gyventojams išreikšti savo lūkesčius ir kurti erdvę pagal vietos vartotojų poreikius. Projekto „Genius loci“ metu vykdytos kūrybinės dirbtuvės buvo viena iš dalyvaujamojo planavimo priemonių, kūrusių įtraukią aplinką vaikams, jaunimui ir suaugusiems bei skatinusių dalyvauti urbanistiniame planavime ir kurti savo miesto viziją. Kūrybinių dirbtuvių metu dalyviai įvairiomis priemonėmis ir metodais išreiškė savo vizijas apie Šančių viešąsias erdves, o meninės raiškos ir vizualizacijų naudojimas padėjo lengviau sujungti subjektyvius pastebėjimus ir mintis į vientisą vaizdą, atspindintį platesnės bendruomenės poreikius. Apibendrinant dirbtuvių dalyvių sudarytus žemėlapius palaipsniui matomos pasikartojančios idėjos ir siūlymai. Siekiant objektyvizuoti galutinį žemėlapį, proceso rezultatams apibendrinti panaudoti sociotopų ir Ch.Aleksandro paternų metodai, kurių pagrindu buvo renkami ir apdorojami ankstesni Šančių teritorijos tyrimų duomenys. Remiantis šiais duomenimis, galima daryti išvadas dėl viešųjų erdvių infrastruktūros plėtros ir įgyvendinimo poreikio konkrečiose šio rajono vietose.
