Trumpai apie save. Esu Genė, Gyvenu Žemuosiuose Šančiuose, A.Juozapavičiaus prospekte. Kuo ypatinga vieta, kurioje gyvenu? Tai kultūros paveldo vietovė – Kauno pirmojo karinio miestelio, vadinamo Žemųjų Šančių kareivinėmis vietovė, ji saugoma Valstybės. Gyvenome ramiai, nors kiekvieną dieną matydavome, kaip nyksta ir kaip niokojami kareivinių pastatai. Išsikrausčius tarybinei armijai, pastatų ir teritorijos būklė buvo vidutinė. Bet laikui bėgant teritorją tapo apgailėtinos būklės. Pastatai buvo niokojami tiek jaunimo , tiek vietinių asocialių asmenų, net kelis kartus buvo kilę gaisrai. Kas įdomiausia, kad įvyksta gaisras, o po kažkurio laiko atsiranda investuotojai, kurie įsigija tuos pastatus kartu su žemėmis. Kyla klausimas – kodėl tai vyksta? Tokie pavyzdžiai yra: Kareivinių pastatai, Šančių maniežas prie Šančių vidurinės mokyklos, gaisras Sodų gatvėje. Taip ir šalia mūsų vyko gaisrai kareivinių pastatuose. Pirmą kartą gaisras kilo 2014 m. balandžio 2 d, sekantis 2014 m. balandžio 5 d, ir trečias kartas - 2014 m. liepos mėnesį. Pradedami tyrimai gaisrams išsiaiškinti, bet atsakymu –nėra. Tik įdomaiusia, kad tuo metu jau pradedamas ruošti karinio miestelio detalusis planas ir panašu, kad namai sudegė iki 'reikiamo lygio', kad statiniams nebebūtų keliami paveldo reikalavimai, taip sudarnat sąlygas lengviau investuotojams susitvarkyti. Įrodymas, kad ruošiamas Detalus planas yra tai, kad 2015 m. balandžio 15 d. gavome pranešimą apie bendrąja tvarka parengta šalia esančių žemės sklypų detalųjį planą. O planai juk ruošiami ne savaites ar kelis mėnesius. Pasidomėjus detaliuoju planu, likome labai nustebintos, kad šalia mūsų namo planuojamas didelis statinys, tarp dviejų vieno aukšto rąstinių autentiškų namų. Buvome nuvykę į Kultūros paveldo skyrių Kauno mieste ir ten specialistė netyčia prasitarė, kad ruošiamasi statybai prekybos centro „RIMI“. Naujo prekybos centro statybų paruošiamieji darbai prasidėjo nuo carinio laikotarpio rūsio griovimo. Kultūros paveldas saugo didelę teritoriją, o kartu ir joje esančius pastatus. Tačiau kai kam paveldas nė motais ir gali sau leisti naikinti istorijos likučius. Apie griaunamus pastatus pranešėme Kultūros paveldo deparatmento direktorei ir žurnalistams. Į įvykio vietą atvyko Kauno kultūros paveldo vyriausias inspektorius, kuris davė nurodymus – sustabdyti griovimo darbus ir įsakyta atvyktį į Paveldo skyrių, kad išsiaiškinti esamą situaciją, nuvykome ir mes. Grįžus, buvome šokiruotos – rūsys sulygintas su žeme. Už nugriautą rūsį investuotojams buvo skirta administarcinė bauda -1150Eur. Tokio dydžio baudos skyrimas ko gero tapo paskatinimų ir toliau su kareiviniu pastatais elgtis panašiai. Šiai dienai RIMI prekybos centre po specialiu stiklu galime matyti rūsio likusių elementų, nors tie sudėti akmenys po stiklų, tikrai nėra tai, kas buvo tose vietose ir tai nėra buvusių rūsių elementai, kuriuose dominavo raudonos plytos su skliautinėmis raudonų plytų lubomis. Pastaba rūsį griovė nuo ankstyvo ryto iki 17 val, sunkiai sekėsi jiems įveikti šį statinį, atrodytų ir nedidelis statinys, bet unikali kosntrukcija, kuri galėjo dar stovėti ilgai ir galbūt būtų pasitarnavusi ateinačioms kartoms, kaip tirimasis, pažintinis, istorinis objektas iš kurio tik pasimokinti galėtų dabartiniai statytojai. Skauda širdį kada su paveldu elgiamasi taip, kaip patogu, o ne kaip turi būti. Keista, kai paveldu rūpinasi tik eiliniai žmonės. Pagrindinis konfliktas kilo, kai detaliajame plane pamatėme, kad planuojamas naujas kelias – įvaža į parduotuvės aikštelę ir į Karinio miestelio teritoriją. Mūsų kuklus namukas su šešiais butais tapo kaip salą, tik aplink kurią ne vanduo, o keliai. Iš vienos pusės – A.Juozapavičiaus pr, iš antros pusės įvažiavimas į karinį miestelį, dabar gyvenamieji namai, Karalienės mortos mokykla, Vaikystės sodas darželis ir Letuvos kariuomenės teritoriją, kurioje yra karinės technikos garažai, iš trečios pusės – nauja įvaža, o iš ketvirtos pusės – mašinų stovėjimo aikštelė. Tiesa, naujas kelias turėjo atsirasti 1,5 metro nuo mūsų namo ir gyventojų langų. Pradėjome derybas su investuotojais dėl planuojamo kelio. Pirmas prašymas-atšaukti naujo kelio tiesimą ties mūsų namu, bet deja nepavyko. Kreipėmės į visas instancijas, dalyvvome ir projekto pristatyme, raštu prieš tai prašydami nutraukti ir statybas parduotuvės Rimi, kurios aukštis būtų užgožęs mums saulęs patekimą ir dėl formuojamo naujo kelio tiesimo. Raštu kreipėmės į: projekto vystytojus, Kauno miesto savivaldybės administarciją, Kauno teritorijų planavimo ir statybos priežiūros skyrių, Kauno visuomenės sveikatos skyrių, Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijo, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą, UAB „Rimi“ vadovą ir t.t. Kai kurios instancijos atsakymus mums pateikdavo, bet Kauno m. savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyrius ir Kultūros paveldo deparatmento Kauno teritorinis padalinys atsakymu į mūsų prašymus, skundus, nepateikė. Tada kreipėmės su skundu į Seimo kontrolierių, pridėdami įrodymus dėl mūsų ingoravimų, tai yra dėl atsakymų nepateikimo. Ir tik šio skundo dėka, visos instancijos atsakymus mums atsiuntė. Dar gavo nurodymus iš Seimo kontrolieriaus – įvertinti, ar patvrtintas detalusis planas atitinka teisės aktų nuostatas. Tuo pačiu vyko derybos ir su projekto investuotojais. Detalaus plano pristatymo ( ne oficialaus pristatymo metu) buvo nutylėta apie naujo kelio tiesimą ir tik mūsų atidumo dėka, pastebėjome detaliajame plane, kad šalia turėsime dar vieną kelią. Visą kovos kelią ėjome dviese, tai yra dviejų būtų atsotovės, su kaimynais derinome visus mūsų žingsnius. Bet kaimynai nėra drąsus žmonės, jie tik savame rate sugebėjo drąsiai dėstyti savo mintis. Ne paslaptis – už mūsų tylėjimą buvo mums dviems pasiūlyti jų kvartale butai, su sąlyga, kad padėsime iš kitų kaimynų nupirkti jų butus po 1000 litų už kvadratą. Tai reiškė, kad tuo metu už šią sumą net normalios mašinos žmogus neįpirktu. Kokie jų buvo kėslai dėl mūsų namo, nežinome, galime tik spėlioti. Bet pasitarusios nusprendėme, kad gyvename su kaimynais jau ne vienerius metus kaiminystėje ir gyvename darniai, todėl neparsidavėme. Norėjome ramiai gyventi su savo sąžine. Pagrindinis mūsų prašymas investuotojams liko- nedaryti kelio arba bent atitraukti kiek įmanoma toliau nuo namo. Kol vyko kova, pasikeitė ir pas investuotojus situacija- jie išsidalino sklypus ir atpirko savo dalis. Paskutinis mūsų raštas buvo adresuotas keturioms instancijoms (vienas raštas – keturioms instancijoms). Rašte nebuvo išlietos emocijos, bet buvo prašymai - maksimaliai užtikrinti gyventojų interesus: dėl triukšmo, dėl taršos, dėl ūkinės veiklos poveikio aplinkai, dėl insoliacijos, dėl vibracijos, ties kiekvienu prašymu įrašant nuorodą į įstaymą. Ir tik po šio išsiuntimo, beje praėjo kokia valanda, nes pirmiausiai laišką išsiuntėme elektoniniais paštais, sulaukėme skambučio iš investuotojų, kurie planavo RIMI praduotuvės statybas. Vyko derybos. Kils klausimas – ką išsidėrėjome? Pasakysiu – pirmiausiai paramą Jurgio Vanago knygos išleidimui ir tik vėliau – kelio atitraukimą nuo namo. Pavyko: paramą suteikė, kelia apie 3 metrus nuo namo atitraukė, pastatė tvorą, padėjo susitvarkyti kiemą. O dėl želdinių, kuriuos investuotojai beatodairiškai kirto buvo gautas atsakymas- “minėtas žemės sklypas yra privatus, todėl kažko daug įtakoti negalėsime. Šalinami saugotini želdiniai turės būti atsodinami arba už juos sumokėta atstatomoji vertė, 1 centimetras kainuoja 10-14 eurų. Jeigu Kauno pirmojo karinio miestelio, vadinamo Žemųjų Šančių kareivinėmis vertingos savybės – architektūrinė, istorinė, urbanistinė, po atėjimo investuotojų liko- architektūrinė ir istorinė. Kilo daug klausimų ir dėl mūsų namo, kurio statyba yra 1900 metų. Gautas atsakymas “jūsų namas yra kultūros paveldo objekto teritorijoje, tai reiškia, kad jis yra “Kauno pirmasis karinis miestelis”, vadinamas Žemųjų Šančių kareivinėmis apsaugos zonoje. Tačiau kaip atskiras objektas į registrą nėra įtrauktas. Tai reiškia, kad esminių pakeitimų Jums daryti negalima dėl apsaugos zonos”. Esame tarp dangaus ir žemės, jeigu kreipiamės dėl dalinio finansavimo, atsakymas – Jūsų namas nėra paveldosauginis, jeigu norime kažkokių pakeitimų – reikalaujama kaip iš paveldosauginio. Pagrindiniai pastebėjimai kovoje: 1. Tikr raštu turi būti bendraujama su visomis instancijomis; 2. Visi pažadai įfominami raštu; 3. Rašant raštus nesivadovauti emocijomis, o rašyti su nuorodomis į Įstatymus; 4. Pagal galimybę pasikonsultuoti su teisininku; 5. Ir nebūti abejingais kitų šalia esančių žmonių problemoms, nes niekada nežinai kas šalia tavo namo, laiudiškai sakant, išdygs. Juk tik visi kartu galime įveikti……..

Genė Puzinienė