Prisimenu nuostabius lakštingalų garsus Nemuno pakrantėje - jų giesmes susipinančias į nenutrūkstamas treles, nesibaigiančias, atliepiančias iš kito Nemuno kranto. Tų garsų buvo pilnas oras, pilna širdis. Šitas kelias iki 7 vidurinės mokyklos nuo mano namų anapus tilto, Panemunėje yra pats gražiausias kelias į mokyklą pasaulye. Dvylika metų kasdien čia eidavau pėsčiomis ryte ir grįždavau po pamokų. Tas kelias mane užaugino, galėčiau iš atminties iškrapštyti visus išlikusius vaizdus ir kvapus kas žingsnį. Daug kas iš mano vaikystės kelio išliko iki šiol. Deja lakštingalos - jų nebeliko, išpjovus krūmus - viena, kita, nutolusios, pritilusios. Kas negirdėjo to stebuklo kai pilnas oras tankiai susipynusio šimtų lakštingalų giedojimo - tas nežino kas yra tikras pavasaris Šančiuose.